Keliaudami su pasimėgavimu pažindinamės su naujomis erdvėmis, bet ar gerai pažįstame savas, esančias visai šalia? Kaip jos mus veikia ir net formuoja mūsų elgesį bei savijautą?
Pirmojoje „Estetikos someljė“ renginių ciklo „Miestas ir pajauta: kaip žmogus formuoja erdvę, o erdvė – žmogų“ edukacinėje ekskursijoje kartu su jos vedle, miesto antropologe, universitetų dėstytoja dr. Jekateriną Lavrinec pasvarstysime, ar Vilnius yra labiau bendruomenių ar visgi – individų – miestas? Pagal ką galime tai spręsti? Ar mes patys gerai jaučiamės būdami viešose erdvėse?
Jekaterina yra ir aktyvi medinio, žaliojo Vilniaus saugotoja, todėl visai neatsitiktinai mes su ja pasivaikščiosime po rajoną, po kurį, galima spėti, retokai einate pasivaikščioti, nebent jame gyvenate ar dirbate – Šnipiškes. Šiame unikaliame Vilniaus rajone didmiesčio įspūdis kontrastuoja su gyvenamaisiais blokiniais namais ir išlikusia medine, kaimą primenančia, architektūra.
„Manau, visus šiuos sluoksnius verta pažinti. Tai praturtina tavo paties žvilgsnį. Pradedi kitaip matyti Vilnių. Tokiu būdu prisijaukini savo miestą, tampi tikru miestiečiu. Mano manymu, miestietiška mąstysena susidaro iš to, kaip sugebame prisijaukinti skirtingus sluoksnius, suprasti sąskambius, jais pasigrožėti“, – įsitikinusi Jekaterina.
O kaip pažinti, atskleisti miesto sluoksnius įtraukiant savo jusles ir pajautą? Ar tam tikros miesto erdvės mus skatina veikti sąmoningai ar automatiškai? Vieningai su kitais ar individualiai?
