„Fizinė sveikata savo svajonių realizavimo kelyje yra tikrai labai svarbi, tačiau vien tik jos nepakanka! Šlubuojantis žmogus gali įkopti į aukštą kalną (tiesiog tam reikės daugiau valios, ryžto, tikėjimo ir bendražygių palaikymo) ir jo viršūnėje džiaugsmo kupinu balsu, laimės sklidina širdimi sušukti: „Valio!“. Įkvėptas sėkmės, jis gali išsirinkti kitą viršūnę ir vėl pradėti naują žygį, arba apsigyventi pasiektoje aukštumoje ir mėgautis kiekviena akimirka, diena ir net metais, kuriuos ten praleis.

 

Sveikas žmogus, stokojantis valios, ryžto ir tikėjimo, nesulaukdamas bendraminčių palaikymo ir meilės, gali ilgai kopti, bet taip ir neįkopti į savąjį Everestą ir liūdnas, nelaimingas gyventi ilgas, kankinančias dienas, vis skausmingiau reaguodamas į aplink aidinčius savas viršūnes pasiekusiųjų „Valio!“, kol galiausiai tas dvasinis skausmas jį susargdins.

 

Skausmas visada yra negalavimo požymis. Dvasinio, emocinio ar fizinio – priklauso nuo aplinkybių, konkretaus gyvenimo konteksto. Skausmą pajutęs žmogus visada turi galimybę rinktis: numoti ranka ir pratintis prie skausmo arba ieškoti jo priežasčių ir galimybių jo atsikratyti ar bent sumažinti. Skausmui ar negalavimui įveikti visada reikia pastangų, o pastangoms reikia įkvėpimo. Ne tik dvasinio, bet ir fizinio. Atsigavus iš sąstingio ir bejėgystės, galima vėl kilti į žygį savų svajonių viršūnių link laimei patirti.“